Dirbtinis kvėpavimas internetiniui dienoraščiui

Geras dar nemirė! Tiesiog buvo komos būsenoje, po to, kai patyriau tiek visokių nuotykiu, kuriems aprašyti nebuvo laiko. Per tas tris savaites labai daug naujo pas mane. 

Mūsų mašiniukas

Svarbiausias įvykis – buvo atvažiavę mano tečiai (taip vadinu savo mamą su tėčiu, kažkaip gražiau skamba nei tėvai). Nulėkiau jų pasitikti į Bergamą, iš kur nuominomes automobiliuką ir pradėjom kelionę. Mūsų tikslas buvo apvažiuoti maždaug 900km ratuką šiaurės Italijoje, aplankant Brecią, Veroną, Vicenzą, Venezią, Padovą, Ferrarą, Bologną, Modeną, Parmą. Ir visą tai padaryti vos per keturias dienas. Bet kaip sakoma, reikia išsikelti didelius tikslus, nes vis tiek jų visų nepasieksi – dėl laiko trukumo keliaujant praleidom kelis miestukus (tiesą pasakius pusę).

Džiaugsmo breikas susitikus su tečiais

Tečiai Veronoje

Veronos arena

Veronos panorama

Romeo ir Džiuljeta

Bromoje prie įėjimo į Džiuljetos miegamajį

Verona ir Venecija – tikrai labai gražūs miestai, į kuriuos mielai sugrįžčiau dar kartą. Verona – tai ne tik Rome ir Džiuljetos miestas. Čia yra trečia pasaulyje pagal dydį išlikusi arena, didelis gražus ir užburiantis senamiestis. O gyvenom mes ten miesto pašonėje, kalno viršūnėje, tad teko miestą ir iš viršaus apžiūrėti.  Nors apie Veneciją buvau girdėjęs labai kontrastingų nuomonių, tačiau manęs nevargino nei daugybė turistų, nei jūros kvapas, nei drėgmė. Net nežinojau, kad Venecija- toks didelis miestas, turintis 270 gyventojų (daugiau už Klaipėda). O mieste – nei vieno kelio. Viešasis transportas – maži keltai, o ir pats kiečiausias miesto bachūras panelę praveža ne tiuninguotu golfu, o sportiniu kateriuku :D 

Venecijoj

Čia kad nepavydėtumet - Italijoj irgi būna šalta.

Venecijoj, prie Dodžų rūmų

Kelionės pabaigoje užsukome į Modeną, miestuką kuriame gaminami Ferrari, Aston Martini ir Messerati. Aplankėme Ferrari muziejų ir tečiai suteikė man progą pralėkti su Ferrari F430. Maksimalus šio automobilio greitis - 315 km/h, o 100km greitį pasiekia per 3,5s. Kadangi daugiausia važiavau miesto gatvėmis, tai maksimalaus greičio nepasiekiau, bet 220km/h užteko J Įdomu, kad visą laiką šalia sėdėjo instruktorius, kuriam su racija pranešinėjo kurioje miesto dalyje yra policija, nes, pasirodo, eismo taisyklės galioja ir važiuojant su Ferrariu.

Spėkit kas ją vairuoja :D

Nes Ferrari man tarp koju :)))

Instrukcijos

Ferrari galima statyti bet kur, kad ir krūmuose

Detaliai kelionės neaprašinėjau, nes nuotykiu patyrėme labai daug.. Vien ką reiškia proga išgąsdinti mamą pasitinkant oro uoste J Ir šiaip pasibendrauti su tečiais, kurių buvau laaabai pasiilgęs. 

Likusias dienas tečiai mėgavosi Milanu, o aš, kaip geras studentas, ėjau į universitetą. Tik savaitgalį prisijungiau padalyvauti kartu. 

Tečių vizito metu supratau, kaip gerai yra kurį laiką pagyventi atskirai ir pasiilgti visų. Kaip smagiai prisijuokėm, pasibendravom.. Ir dar ž tečiai man atvežė daug grikių, lietuviškų lauktuvių mano vietiniams draugams, ir, svarbiausia, - ekologiškų (šis žodis – antras madingiausias tarp dėstytojų italų, pirmas- „krizė“) lietuvišku lašinių, už kuriuos esu labai dėkingas Rimutei ir visai Levarauskų šeimynai. 

Šiaip gyvenu gerai, turiu labai fainą kambarioką, su kuriuo smagiai padalyvaujam – praeitą savaitgalį buvom Šveicarijoj, bet apie tai parašysiu jau kitą kartą. Tik nežinau kada -rytoj pas mane atmauna Rokas, Rugilė ir Reda -turėsiu linksmą savaitgalį, o pirmadienį – Monika (dar linksmesnę savaitę).

Paskutinė vakarienė

Pasiilgau labai visų, tad drąsiai galit pasekti šių žmogeliukų pavyzdžiu ir atlėkti pas mane, visada laukiu J

Monza – miestas, žymus savo trasa.

Monzos Duomo

Aš jau turiu fotiką, todėl nuo šiol prikrausiu tonas nuotraukų. Tiksliau turiu jį jau beveik mėnesį, nes tik atvykęs čia atsisiunčiau iš amazon.com, tačiau anglai siųsdami fotiką neužmiršo man iškrėsti pokštą – fotiko pakrovimas buvo su angliška rozete. Kadangi čia senuku neradau, o dauguma elektronikos parduotuvių pas juos yra labai mažos, ir neturi adapterių, teko gerokai pasistengti, kol pagaliau atradau sau reikia adapterį. 

Savaitgalį italų studentų atstovybė organizavo kelionę i Veneciją. Nevažiavau, nes šį miestą žadu aplankyt su tečiais. Taigi turėjau laisvą savaitgalį ir kartu su Justina nusprendėme nulėkt i Monza – Milano apylinkės miestelį, visame pasaulyje žinomą dėl Monzos trasos. Tiksliau net nelabai kas žino, kad yra toks miestas Monza, turintis nuostabią katedrą ir daug bažnyčių, nes Monza visiem yra trasa. Taigi valandėlę pasivaikščioję po Monzos senamiestį, patraukėme link šio miesto pasididžiavimo. Eiti buvo apie 5 kilometrus, tačiau jie neprailgo, nes kelias vedė per įspūdingo dydžio parką.  Automobilių variklių griausmas girdėjosi iš miesto, ir jis paskatino mus eiti greitu žingsniu.  Žinojome, kad tą dieną turėjo vykti GTP open turnyras, tačiau daugiau informacijos neturėjome. Iš toli pamatę įvažiavimą į Monzos trasą supratome, kad renginys vertas vaizdo – prie įvažiavimo eilėje stovėjo du Ferrari.

Kolegos irgi važiavo stebėti lenktynių.

Įdomu buvo stebėti boksus, kur žmonės visą laiką bėgiojo ir skubėjo

Pasiruošimas startui

Mažulės, kurios padaro lenktynes daug įdomesnes, laikydamos skėčius, kol lenktynininkai laukia starto :))

 Ir tikrai, sumokėję 10 eurų už įėjimą, nelikome nusivylę. Per viena dieną pamatėme Formula 2000, Formula F3, International GT Open, Intenational GTS + Super GT. Šios lenktynes mums garantavo kurtinantį triukšmą, padangų kvapą ir aikčiojimą stebint akimirksniu pralekiančius Ferrari, Porse, Aston martini, Lambordzini, Maseratti ar formulės bolidus. Taigi fotoaparato krikštas buvo labai rimtas – reikėjo spėti nufotografuoti 250km/h lenkiančius automobilius(pasitaikydavo, kad nufotografuodavau tik tuščią kelią, nes bolidai jau būdavo pravažiavę). Kad ir kokį nenumaldomą įspūdį paliko lenktynės, supratau jog stebėti f-1 varžybas nėra taip smagu kaip maniau iki šiol. Triukšmas toks, kad ilgai neišbūsi neužsikimšęs ausų ( vietiniai atsineša ausų kištukus),  bolidas pro tave pralekia per kokias 2 sekundes, tad labai maža tikimybė kad toje atkarpoje įvyks lenkimas ar šiaip kas nors netikėta, ir sunku susigaudyti, kuris lenktynininkas pirmauja, o kuris jau atsilieka ratu. Pasigrožėję lenktynėmis, apsižvalgę Ferrari ir modeliukų parduotuvėse, pavalgęs iš anksto susiteptų sumuštinių ir mažumėlę apkurtę patraukėme atgal i miestuką. Apžiūrėję pagrindinę šopinimosi gatvę (kadangi italams labai svarbu rūbai, tai, matyt, kiekvienas miestukas turi savo šopinimosi alėją), patraukėme namo. Traukinių stotyje mūsų laukė staigmena- 40min ilgio eilė nusipirkti bilietą atgalim į Milaną. Eilė visai nebuvo ilga, gal kokie 7 žmonės priešais mus, bet čia Italiją- kiekvienas pirkėjas norėjo pasikalbėti su kasininku, paklausti kaip jam sekas ir sužinoti visus galimus tvarkaraščius. Kadangi mes prie to jau pripratę, mums nuotaika visai nesugedo ir su šypsena grįžome namo, kur mūsų laukė dar viena mokslo savaitė. Tiesa, nepilna – penktadienį pas mane atmauna tečiai, tai nusimuilinsiu nuo paskaitų ir pakeliausim 4 dienas J

Vistiek man šitas senas poršas gražiausias

Kad mane nufotografuotų formulių fone, prireikė kokių  bandymų :D

Daug daug gražių vilkikų, atvežusių bolidus (nu ir mašinos, kad pačios negali į trasą atvažiuot, nes gali atsitrenkti į ant gatvės numestą nuorūką )

Ir aš pralėkiau su akmeniniu mersiuku

Ne visiems lenktynės buvo įdomios - personalas sau ramiausiai skaitė laikraštį

Belaukiant eilėje nusipirkti bilietų namo žaidėme su smailo atpažinimo funkcija

Susitikimas Milane su Sima

Parkuojant savo transporto priemonę prie traukinių stoties.

Užtinęs rytas pas mane namuose, pusryčiaujant balkonėlyje priešais saulutę

Neprisiverčiu kiekvieną dieną rašyti dienoraščio, todėl mano įrašai jau vėluoja daugiau nei savaite. Dabar bandysiu juos pasivyti. Taigi, pieš savaitę į Milaną atvyko mano sena gera draugė Sima. Nesimatėm, turbūt, jau kokius 3 metus, tai turėjom tikrai daug apie ką pašnekėti. Susitikę kavinėje, iš kurios matos visa Milano Duomo, išgėrėme po kokteilį ir nusprendėme, kad šiandien tūsinsim J Lengvai besišnekučiuojant, sulaukėme vakaro, ir į parduotuvę, kuri veikia iki 20 nusigavom tik 20 30, bet tai nebuvo problema- parduotuvė buvo sausakimša žmonių. Nusipirkę vyno, sūrio, mėsos ir duonos, pasiėmę vienkartines stiklines iš Macdonaldo, mes, kaip tikri studentai, vaikščiojom po miestą grožėdamiesi naktiniu Milanu. Kadangi buvo mados savaitė, mieste buvo daugybė gražių žmonių ir įvairiausių renginių. Rytinis traukinys į mano miestelį 5 30, tai laiko turėjom.  Užsukę į grandiozinę palapinė Milano centre pasiklausėme italų Alos Pugačiovos koncertą. Taip nepastebimai pasibaigė mūsų vynas, pasibaigė ir kokteiliai, užsisakyti vis kitame bare ir bėgo laikas. Miestas patapo tuščias. Nusprendėme, kad tvoros mums – ne kliūtis ir patekom į tuštutėlį parką. Taip nieko nenuveikę, tik prisikvailioję ir prisibendravę vos spėjome į traukinį, netgi teko pabėgėti. Turbūt smagiausia vakaro/ryto dalis buvo grįžimas namo, nes prie traukinių stoties savo miestuke buvau palikęs dviratį, kuris buvo puiki transporto priemonė parvežti Simą namo :D 

Mokslai ir sportai

Hey, ragazzi, labai buvo malonu gauti Jūsų nusiskundimus, kad nebeatnaujinu čia nieko. Pasijaučiau toks svarbus J

 „Gero“ apleidimas buvo susiejęs su sumažėjusiomis naujienomis. Nebestebina manęs nei italų parkavimas, nei jų emocingumas, todėl ir žinių mažiau. Ir kelionių didelių paskutiniu metu neturėjau- atėjo laikas kai reik ir pasimokyt mažumėlę. Paskaitos Italijoj stipriai skiriasi nuo Lietuvos. Dar per įžanginė paskaitą apie mokslo sistemą mums buvo pranešta taisyklė, kad dėstytojas į paskaitą vėluoja 15min. Tačiau turime ir ne vietinių dėstytojų, kurie iškarto pasisako, jog nesinaudos šia taisykle. Įdomu, kad studentai turi būti laiku, nes po dėstytojo atėjimo studentai į paskaitą nebeįleidžiami (bent jau taip turėtų būti, bet čia Italija, taisyklės negalioja). Ir šiaip, paskaitų turinys dažniausiai būna įdomios dėstytojų istorijos ir bendras kalbėjimas , o mokymasis vyksta namuose, skaitant literatūrą.  Lietuvoje kažkaip tos paskaitos būna labiau struktūrizuotos ir tikslingesnės. Dalykas, kuris mane labiausiai erzina – paskaitų lankymo taisyklė. Kadangi italai dažniausiai nėra stropūs studentai, tai universitetas turi taisyklė, kad norint išlaikyti dalyką, paskaitų lankomumas negali būti mažesnis negu 80 procentų. Ir šiaip, daugumos dalykų galutinis pažymys apie 20 procentų priklauso nuo lankomumo. Taisyklė būtų labai patogi, jei būčiau vietinis – vien už buvimą paskaitose užsidirbčiau penktadalį galutinio pažymio. Tačiau esu erazmusas, ir noriu keliauti. O keliaujant dažnai norisi išvykti ne dviem dienom. Juo labiau kai planuojuos keliones lėktuvu į Romą, Siciliją, Neapolį ar Paryžių.  Be to, ISM reikalauja kad pas semestrą susirinkčiau 30 kreditų, o tai yra daug daugiau negu Italijos universitetas gali pasiūlyti bakalaurui, todėl mokaus ir magistro dalyką, ir dar papildomą, kurių grafikai susikerta su bakalauro dalykais ir gaunasi natūralus paskaitų praleidinėjimas.

 Beje, šiandien sužinojau, kad LIUC universitetas reitinguose yra trečias Italijoj (po dviejų Milano universitetų). Tai manau visai neblogai J

Štai iš kur atsirado mano blogo pavadinimas :)

Darbo dienomis nuo mokslų labiausiai atpalaiduoja krepšinis. Čia, esant geram orui, išmaunu pažaisti į lauko aikštelę, tačiau ne visada randu kompanionų, o jei ir randu, tai žaidimas nebūna labai įdomus, kai varžovas sunkiai pasivaro kamuolį. Tačiau parašiau universiteto treneriui, kad esu erasmusas atvykęs iš Lietuvos ir norėčiau pažaisti krepšinį, tai Lietuvos vardas ir pasakymas, kad neblogai lošiu, iškarto mane nuvedė į universiteto komandos treniruotę.  Treniruojamės 2-3 kartus per savaitę. Deja, tikriausiai negalėsiu dalyvauti oficialiuose varžybose, nes turnyrai vyksta nuo lapkričio iki birželio, tai nemanau kad mane registruos dėl pusantro mėnesio, tuo labiau kad per visą komandos istoriją erasmusų jie nebuvo priėmę. Bet ką padarysi – ir treniruotis įdomu. Mūsų treneris – buvęs Italijos rinktinės žaidėjas Dino Bosseli, taip pat turime du asistentus. Pirmosios treniruotės buvo labiau fizinis pasirengimas, bet dabar jau prasidėjo taktika, o čia aš nesu pats geriausias. Niekada neturėjau rimtų taktikos pamokų, o dabar turiu ir dar itališkai J Tai namo grįžęs net pasikartoju schemas kur kada reikia bėgti, nes ir taip daug prigrybauju. Dėl kalbos barjero žaidžiu atakuojančio gynėjo pozicijoj, nes kažkodėl jiems nepatinka kai vadovauju lietuviškai.. Pats komandos lygis visai neblogas, bet aišku nepalyginsi su mūsų universitetais. Komandoje esu maždaug 3 – 6 žaidėjas pagal pajėgumą, tačiau turime vieną tikrą lyderį, kuris neblogai žaidžia. Visi čia yra maždaug 23- 25 metų, tai iš manęs juokiasi, kad galėčiau kabinti jaunas mergaites tinklininkes, kurios treniruojasi prieš mus.  Ir nors vietiniai visą laiką pabrėžia, kad šiaurės italai nėra tingūs ar emocingi kaip pietiečiai, tačiau tiek daug išpūstų akių ir rėkimo dar nesu niekur kitur matęs kaip per treniruotes, kurios man tikrai padeda pažinti itališką mentalitetą. Beje, su manim į treniruotes kartu vaikšto ir amerikonas, tai nesu vienintelis legionierius komandoje. 

Kita kartą aprašysiu susitikimą Milane su Simą ir smagų išsitaškymą :D

P.S. Praeitą savaitgalį supratau kuo skiriasi turistas nuo žmogelio, kuris čia apsistoja semestrui  – turistai dažniausiai nesiskalbia savo rūbų J Kaip buvo fainai tai padaryti – man prireikė daug drąsos išbandyti skalbimo mašiną, kokios Lietuvoje nesu matęs (o kad ir būčiau matęs, tai nebūtų padėję,nes pats buvau skalbęsis kokius 2 kartus), bet susikaupęs sumečiau savo rūbus i mašiną ir paspaudžiau mygtuką – nebuvo jau taip labai sunku. O koks džiaugsmas buvo viską lygintis ir matyti vėl švarius rūbus.. 

Neberašysiu blogo - rašysiu tik gerą ;P

Gavau pastabų iš roko, kad neberašyčiau blogo, sakė kad reik gerą rašyt :D Tai nuo šiol rašysiu tik gerą.

Dar vienas italų parkavimosi pavyzdys

Pagaliau turiu savo kambarį!! Ir visą namą šiuo metu  Gyvenu atokiau nuo universiteto, gretimam miestelyje. Pėsčiomis ėjimas trunka maždaug 40min, tačiau namo šeimininkė davė dviratį, su kuriuo kelionė į mokslus trunka apie 10 min. Namas yra labai jaukioje, ramioje vietoje. Ir netgi turi savo mini sodelį. Kol kas čia gyvenu vienas, tačiau artimiausiu metu turėtų atsikraustyti kambariokai, tiksliau namiokai  Tačiau vietos turėtų užtekti – name yra 2 svetainės ir virtuvė su stalu, 2 vonios kambariai, 2 balkonai iš skirtingų namo pusių. Man vienam visą tai įsisavinti sunkoka. Interneto vis dar neturiu, nes italų „rytoj“ tęsiasi jau ilgokai, tačiau dėl to nepergyvenu, išgyvensiu kaip nors.

Namas, kurieme gyvenu vienas

Mano dvigulė lova :P

Rimti mokslo metai prasideda tik šią savaitę – anksčiau teturėjau italų kalbos bei intercultural comunication paskaitas . Pastarasis dalykas labai įdomus, nes skirtas tik erasmus studentams, todėl labai greitai galime pastebėti skirtumus tarp tautų. Įdomu, kad dėstytoja pristatė visas pakopas, kurias žmogus patiria atsidurdamas užsienyje, nuo pirmosios euforijos iki supratimo kad negali susišnekėt ir panašiai. Pasijaučiau tikru žmogumi, nes visos tos pakopos veikia. Dabar man tas laikas, kai laaabai visų pasiilgau..
Vis dar turiu dar daug laisvo laiko, tai buvau Milane susitikt su Aušra – mano klasioke, ir kursioke (deja, išėjo iš ISM ir pabėgo į Milaną madų studijuot). Tikrai labai geras jausmas susitikt seną draugą vietoje, kurioje niekad gyvenime nebūtum pagalvojęs susitikt. Mes net gyvendami Vilniuje labai retai susidiktavom, o dabar kažkur Milane 
Šiaip jau priprantu prie studentiško gyvenimo – apturėjau pora neblogų vakaruškų. Viena tokia buvo pas prancūzą namuose, ir kai jau reikėjo važiuot namo, tai turėjau labai pasistengt kad dviračio ratai laikytųsi tiesiai 

Mano transporto priemonė, po pirmojo apsipirkimo į namus

Kaip jau pastebėjau, visi namų nuomotojai yra nepaprastai svetingi ir draugiški. Kiekvienas erasmusas, gyvenanti ne bendrabutyje, turi savo istoriją koks paslaugus jo buto šeimininkas. Dėstytoja mums paaiškino, kad italai tiesiog negali nuomoti savo turto nepažinodami žmonių, todėl jie nori kuo daugiau padėti ir pabendrauti. Lygiai taip pat buvo ir man šį šeštadienį. Lauke lijo, tad sėdėjau vienas namuos, net neturėdamas interneto ir žiūrėdamas jau ketvirtą filmą per dvi dienas. Į namą užsuko šeimininkė, ir sužinojus, kad aš nieko neveikiu, davė man savo telefoną – kitoje jo pusėje buvo šeimininkės sūnėnas Frederiko, kuris jau klausė „hey, is 7 a.m. ok for you to go for aperitivi“? Aperitivi – italų firminis reikaliukas, kai susimoki už pirmą gėrima (dažniausiai 5 ar 6 eurai) ir iš švediško stalo valgai ką nori ( būna sumuštinukai, alyvuogės, mišrainės, vištiena ir panašiai). Matyt tokis verslo planas Lietuvoje būtų pasmerktas bankrutuoti : ) Po aperitivi susitikom su Frederiko draugais, pasėdėjom picerijoj, išgėrėm vyno. Va tada ir pajaučiau skirtumą tarp turistavimo ir studijavimo, nes tik bendraujant su jais ( žmogai mokėjo angliškai, nes vieni baigė studijos Šanhajui, kiti – Wašingtone, o kiti šiaip aktyvus jaunimas) pamatai tikrą itališką gyvenimą. Prie nedidelio 7 žmonių stalo vienu metu šneka bent jau du žmonės, o dažniau trys. Ir visi viską spėja susigaudyti, nors kartais netgi temos būna skirtingos – vieni šneka apie maistą, kiti apie orą, bet žiūri vienas kitam į akis ir linksi galvomis. Taip pat mane pamokė kelis itališkus gestus, ir bendravimo ypatumus.

Tiem kurie mano, kad smartas - labai maža mašina :)

Soriukas kad nėra žinių, įsikėliau į namą, kuriame dar neturiu interneto.

Caro diario

Caro diario ;) Io ho molte cose da raccontare. Išsigandot, ane ? :D Nepergyvenkit, dar turėjau tik dvi italų paskaitas ir iki šios kalbos mokėjimo dar daugokai trūksta. Labiausiai tai pajaučiau bandydamas susirasti kambarį gyvenimui – prisirinkdavau numerių nuo skelbimo lentų ir skambindavau. Pokalbiai tikrai buvo įdomūs, nes aš nekalbu itališkai, o pašnekovas nekalbėdavo angliškai (ir net lietuviškai nekalbėdavo).  Bet galiausiai, su erasmus studijų skyriaus pagalba man pavyko susirasti kambarį. Turėsiu savo kambarį su dvigule lova :P Bet kadangi į naujuosius namus kelsiuos tik rytoj, tai apie būstą pašnekėsiu kitą kartą.

Italai žino, kuri komanda geriausia :D

Šią savaitę buvo daug veiklos- reikėjo daug partintis J Antradienį – „what is your name party“, trečiadienį -  „international dinner“, penktadienį – klubinimąsis Milane ir Šeštadienio kelionė į Varezę. International dinner buvo nerealus renginys, pasibaigęs visuotiniu persivalgymu. Kiekviena šalis turėjo pagaminti ką nors būdingo savo šaliai. Mudu su Justina pasidalinome Lietuvoje pirktu džiugo sūriu ir midumi, bei Italijoj kepta duona.  Ne visi drįso paragauti juodos duonos, kuri smirda česnaku, tačiau midus sulaukė didelio populiarumo ir prašymo dar ir dar pakartoti (Lietuvoje jo kažkaip nelabai gėriau, bet jo skonis patiko ir man).  Meksikiečiai buvo pagaminę burito, Amerikai atstovavo saldus bananinis pudingas, ispanais atsitempė didžiausią bačką sangrios, čekai – alų, norvegai lašišos patiekalus, o italai – daug daug vyno ir picų. Tad šis vakaras tapo dideliu valios išbandymu J

Penktadienį buvo pirmas bendras erasmus bendruomenės Milano patikrinimas.  23h visi susirinkome prie universiteto ir pajudėjimo Milano klubo link. Man buvo labai smalsu pasižiūrėti, kaip atrodo naktinis gyvenimas mados sostinėj. Klubas man nepasirodė kažkuo kitoks nuo Lietuvos, tie patys marškiniuoti vyrukai, (čia dress kodas vyrams – marškiniai ir be jokių išimčių) ir mini mini sijonukais apsirengusios įdegusios panelės.  Tik kad Italijos orai leidžia visą party perkelti į lauką po stogu (kur nėra taip karšta). Čia yra ir baras, ir ekranai ir didžiulė šokių salė, kuris apie 2 valandą buvo tokia perpildyta, kad šokiai virto į masinį stumdymąsi.  O klubo vidus labiau skirtas ramesniam pasisėdėjimui, pabendravimui ar pailsėjimui nuo per didelio alkoholio kiekio. Namo grįžome po 5, tokiu metu čia, pasirodo, būna laaabai šalta.

Lietuvių vaišės tarptautinei vakarienei

Šeštadienį labai ilgai miegot neturėjom kada, nes laukė kelionė i Varezę. Varezė- miestukas Italijos šiaurėje, prie pat Šveicarijos sienos, nuo Castellanzos nutolęs apie 30km. Miestukas nedidelis (81,922 gyventojų), tačiau vietiniai sako, kad jame labai gerai apsipirkinėti. To mes nedarėme, nes norėjo pažiūrėti šio miesto pasididžiavimą :  Sacro Monte (šventąjį kalną). Norint pasiekti kalno viršūnę, kurioje yra bažnyčia iš kurios matosi Šveicarija ir Italijos miestukai, reikia lipti 2km ilgio šventu taku, praeinant 14 koplitėlių. Kadangi ėjome per pačia kaitrą šviečiant saulei, tai daugumai užsieniečių šis ėjimas buvo tikras savo fizinių galimybių išbandymasJ Varezėje taip pat aplankėme gražų ir didelį parką, kurio istorijos dar neišsiaiškinau (tuom ir blogai keliauti su studentų gauja, nes niekam neįdomu ką čia matai, o pusė merginų nori kuo greičiau baigti turistavymus ir shopintis). Išvykę iš Varezės vieningai sutarėme, kad čia dar būtinai reikės atvykti.

Pakeliui į viršūnę

Visur su ta pačia balta maike, nes saulė labai stipri, todėl dieną nepatartina vilkėti tamsių rūbų

Pagaliau viršuj

Šveicarijos kalnai žvelgiant iš Sacro Monte

Varezės parkas